Kiek duodi tiek taves ir lieka

Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka…

Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka…

Šią frazę iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio pasirinkau kaip tą, kuri geriausiai atspindi šio tinklaraščio esmę. O esmė paprasta – duoti. Daug. Visko: žinių, patarimų, asmeninės nuomonės, patyrimų, savęs, laiko, idėjų… Taip pat išklausyti, išgirsti, pabarti, pasipiktinti… Ir viską daryti nuoširdžiai.

Todėl mažų mažiausiai, ką privalau padaryti, tai pasidalinti visu eilėraščiu.

Ir meilė duonoj

Ir meilė duonoj, ir gėlė balse:
Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka.
Tai kas gi tu – ar kūnas, ar dvasia,
Gyvenime, saldžioji mūsų liepa?

Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy
Suspaudžia širdį vasaros didumas.
Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi
Į žemę pelenas, į dangų dūmas.

– Justinas Marcinkevičius –

Šie mano mėgstamo poeto žodžiai yra tarsi deklaracija skaitytojams ir palinkėjimas sau.

Linkiu sau į kiekvieną savo žodį įdėti visų pirma meilės ir supratimo kiekvienam skaitytojui. Kad skaitydami žmonės galvotų – paprasta, „skanu“ ir būtina – tarytum duona… Gaivu, kvapnu, džiugina, įkvepia – tarsi gėlės…

Linkiu sau, kad tai, ką čia rašysiu ir kuo dalinsiuosi, atlieptų ir skaitytojo protą, kūną, ir dvasią, sielą, vidų, gilumą.

Linkiu sau, kad skaitantys pasijustų spalvotesni ir didesni už vasarą, kad jaustųsi pilnąja to žodžio prasme esą.

Linkiu Jums ir sau būti gražiai.

Linkėjimai,
Vilma


0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *