Laukti nusvitimo

Laukiu nušvitimo: Ką noriu daryti? Kuo būti? Ką dirbti?

Taip jau yra, kad daugybę vidutinio amžiaus (aha, vidutinio amžiaus, nes jei vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 70 m., tai 30-40 m. yra pats tas vidutinis / vidurinis amžius) piliečių kamuoja sunkus ir prasmingas klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką noriu veikti? Ką man lemta veikti?“.

Šis klausimas gali išvesti iš proto, nuvesti į barą, naktį pabelsti į geriausio draugo duris, palydėti pas psichologą, psichiatrą, savęs atradimo ar nušvitimo trenerį, atverti bažnyčios duris, sukrauti kuprinę kelionei aplink pasaulį ir t.t. ir t.t. Šis klausimas tarsi apsėdimas veda ten kažkur, kur gal būt yra atsakymas.

Teko ir man 9 magiškus metus (tik šią akimirką suskaičiavau kiek daug!) klaidžioti su šiuo klausimu nuo vienų durų prie kitų ir belsti tikintis, kad tas, kas atidarys, į šį klausimą atsakys. O tada viskas bus paprasta. Viską padarysiu, kad tik gyvenčiau tikrą, prasmingą ir savo pačios gyvenimą.

Turėjau gal net niolika visokiausių pelningų ir gražių idėjų, ką galėčiau veikti, kuo užsiimti. Turėjau paskaičiavimus, kai ką net po truputį buvau pradėjusi „krapštinėti“, bet vis buvo jausmas, kad nea, čia ne tai, ne tas, kuo man lemta būti.

Taip gimė mūsų antrasis vaikas, maža damutė. Stumiu vežimą aplink namą visa pikta, nelaiminga ir susimąsčiusi, kad turiu du metus nuspręsti ir rasti atsakymą į tą siaubingą klausimą – „Ką noriu daryti? Kuo būti? Ką dirbti?“.

Stumiu vežimą ir mintyse dėlioju:

„- Na gerai. Ką žinau? Ko noriu? Kaip viskas turi atrodyti? Atsikeliu iš ryto ir kokia mano diena turi būti?
– Noriu rytais neskubėti. Rytais noriu laiko. Nuvežti vaikus. Didysis į darželį nuvežamas apie 9 val. ir ne, 8 val., savo vaikų nenoriu palikti darželyje. Kada dar jiems gyvenime pamiegoti jei ne kol maži?!
– Noriu sportuoti. Kada? Po darbo be šansų! Mes visi bendrai vakarieniaujam prie didelio stalo. Noriu su vaikais pasikalbėti, su vyru. Vis atsiranda kokių reikalų dėl kurių tenka kitai dienai atidėti vakaro sportą. Sportuoti noriu tada, kai vaikai darželyje / mokykloje, t.y. darbo dienos metu.
– Į parduotuvę noriu eiti darbo dienos metu.
– Noriu vaikus po būrelius vežioti. Sūnus lanko plaukimą, treniruotės 14 val., t.y. darbo dienos metu. Kažką juk lankys ir mažoji, vežioti norėsiu ir ją.
– Noriu kasdien paskaityti ir pasidomėti apie tėvų-vaikų ir sutuoktinių santykius. Kažką paskaityti, pažiūrėti video.

– Noriu kasdien paskaityti šiaip knygą ar žurnalą.
– Noriu būti artima su savo šeima. Ja rūpintis. Suprasti jų veiksmų priežastis ir, jei reikės, galėti padėti.
– Noriu, kad mano vaikai nerėktų. neisterikuotų ir nenoriu patirti jokių trejų metų ar kokių kitų krizių.
– Noriu atostogų turėti daug ir bet kada, kada tik noriu. Vyras tokią galimybę turi, o man tikrai nėra smagu kas kartą derintis dėl laisvų dienų, jas taupyti ir iš anksto planuoti. Noriu atostogas turėti tada, kada noriu.

– Ghmmmmm… tai man ką, iš viso nedirbti? Būti supermamyte?
– Nedirbti aš nenoriu. NORIU DIRBTI!!! Nedirbančios savęs neįsivaizduoju. O ir supermamytė tikrai nesu.
– Bet kada ir kaip man dirbti, jei va tokie yra mano norai ir nenorai?
– Kaip rasti balansą tarp supermamystės ir vaikų auginimo savaime, taip, kaip išeis? Kaip suderinti vaiko, vyro ir savo poreikių atliepimą? Kaip susitarti su vaikais ne jiems pataikaujant ir pildant visas užgaidas, ne rėkiant ar liepiant, bet normaliai kaip su sau lygiu žmogumi?
– Kaip auginti laimingus vaikus ir būti laimingais tėvais bei laimingais sutuoktiniais jei neturi galimybės perskaityti kalnus psichologinių knygų? Galiausiai jei net nesupranti psichologinių terminų, išsireiškimų ir t.t.
– Ar gali dirbantys, karjeros siekiantys tėvai būti geri tėvai? Ar jie gali turėti vaikus, kuriems pakanka tėvų dėmesio, laimės, rūpesčio, laiko? Ar gali tokių tėvų vaikai būti laimingi?
– Ar gali tėvai be tėvystės turėti savo pomėgius, poreikius, hobius ir tuo nenuskriausti savo vaikų?

– Ar galima jausti savo vaiką jei nesi su juo 24/7?

– Turi būti kažkokia protinga ir logiška išeitis tėvams, kurie nori balanso, vidurio tarp vaikų auginimo savaime, nesidomint kas, kaip, kodėl ir supermamystės kraštutinumų!“

Ir…staiga nušvitimas – Aš ne viena tokia! Yra daugybė tėvų, tokių, kaip aš, kurie nori dirbti ir auginti laimingus vaikus, nori su jais būti gražiai, nori susikalbėti! Ir greičiausiai jie taip pat bando rasti balansą, ieško atsakymų kaip paprastai be specialaus išsilavinimo ir neperskaičius kalno knygų taikiai suvaldyti kasdienio gyvenimo su vaikais situacijas.

Ir viskas. Tada per kelias dienas atsirado facebook puslapis Vaiko psichologija ir ugdymas. Neturėjau nei pedagoginio, nei psichologinio išsilavinimo. Neturėjau jokio išankstinio lūkesčio ar įsivaizdavimo, kas turėtų iš viso to išaugti. Tiesiog sprendžiau savo pačios problemą. Į vieną vietą surinkau ir dalinausi tuo, kas man pačiai, mums mūsų namuose padeda rasti tą balansą, kas kuria laimę, kas padeda kai sunku. Rašiau apie tai, kaip čia ir dabar, su tuo, ką turi kišenėje, pvz., akmenėliu ar automobilio raktais, spręsti nemalonias situacijas.

Ir žinote ką, buvau teisi, atsirado daugybė tėvų, kuriems to reikėjo, kurie gyveno su ta pačia problema, su kuria gyvenome mes. Žmonės rašė, dėkojo, dalinosi su draugais, klausė patarimų, sveikino. Buvo WAW!. Ir kai praėjus vos pusmečiui ši grupė pati savaime užaugo iki 10 tūkst. aktyvių skaitytojų, kai jie ėmė skųstis kad facebook’e nepatogu skaityti straipsnius, kad jie neišlieka, yra nerandami ir t.t. tada…tada atsirado tinklaraštis JieVaikai.lt paprastiems tėvams kalbantis apie paprastą ir laimingą kasdienybę su vaikais. Po to, skaitytojams prašant, atsirado seminarai, konsultacijos, atsirado koučingo / asmenybės ugdymo mokslai ir diplomai.

Viskas atsirado po to, kai ėmiausi nuoširdžiai ir iš pagrindų spręsti savo pačios problemą – rasti balansą tarp karjeros, savo asmeninio gyvenimo ir supermamystės.

Nereikia būti (nors galima ir būti, yra ir toks kelias 🙂 ) jokiu ypatingu ekspertu. Pakanka:
– turėti nuosavą problemą;
– imtis ją spręsti;
– išdrįsti savo problema ir jos sprendimo būdais dalintis su kitais.

Dažnai mums atrodo, kad esame kažkokie labai jau unikalūs su specialiom, unikaliom, asmeninėm situacijom arba mums atrodo, kad tokie yra kiti. O viskas daug paprasčiau. Aš žmogus. Tu žmogus. Jis / Ji žmogus. Ir kalbant apie gyvenimą, niekuo labai tas mūsų gyvenimas ir mūsų problemos nesiskiria. Jei turiu problemą, greičiausiai tokią pačią turi dar bent keli šimtai tūkstančių kitų.

Nu va. Ir viskas. Padedu sau. Padedu kitiems. Štai Jums ir prasmingas prasmingo gyvenimo projektas – padėti sau ir kitiems išspręsti labai paprastą ir kasdienę problemą.

Komentaruose būtų labai įdomu išgirsti, kokią Jūs turite problemą? Kas neramina? Ko trūksta iki laimingos kasdienybės? (drąsiai, niekas Jūsų idėjos nepavogs 😉 apie tai dar pakalbėsim, bet pažada, kad Jūsų niekas nepavogs, bus aibė panašių projektų, bet Jūsiškis, bus toks vienas).

Linkėjimai,
Vilma


1 reply

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *