Mes svajojame vieną dieną rasti, o dar geriau – laimėti, pinigų krūvą. Na gerai, rasti aukso kasyklą mus taip pat tenkintų. Bet retas kuris iškeliavęs ieškoti didžiosios kasyklos, varginasi pakelti pakeliui rastą vieną pinigėlį, po to kitą, trečią…septyniasdešimtą…
Tarytum tie po vieną pasitaikantys pinigėliai užstotų didįjį kelią, iš jo išvestų ar amžiams sustabdytų ir nepaleistų.
Penktadienis. Norisi kažkaip iš esmės pasisakyti, kažko palinkėti, kažką gražaus į ateinančias porą dienų įdėti. Norisi, kad šios ateinančios dienos būtų didelės ir didingos.
Bet ir ta, ir ana, ir kita – visos mintys ne tokios. Kuo skiriasi savaitgalis ir ne savaitgalis? Kas didelio, kitokio, kitaip gali nutikti? Na gerai, kažkam vestuvės, jos dažniausiai savaitgalį. O kas dar didelio ir didingo būna savaitgalį ir nebūna kitomis dienomis? – Nesugalvoju…
Taip jau yra, kad daugybę vidutinio amžiaus (aha, vidutinio amžiaus, nes jei vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 70 m., tai 30-40 m. yra pats tas vidutinis / vidurinis amžius) piliečių kamuoja sunkus ir prasmingas klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką noriu veikti? Ką man lemta veikti?”.
Šis klausimas gali išvesti iš proto, nuvesti į barą, naktį pabelsti į geriausio draugo duris, palydėti pas psichologą, psichiatrą, savęs atradimo ar nušvitimo trenerį, atverti bažnyčios duris, sukrauti kuprinę kelionei aplink pasaulį ir t.t. ir t.t. Šis klausimas tarsi apsėdimas veda ten kažkur, kur gal būt yra atsakymas.