Stotelės pakeliui į didįjį tikslą.

Mes svajojame vieną dieną rasti, o dar geriau – laimėti, pinigų krūvą. Na gerai, rasti aukso kasyklą mus taip pat tenkintų. Bet retas kuris iškeliavęs ieškoti didžiosios kasyklos, varginasi pakelti pakeliui rastą vieną pinigėlį, po to kitą, trečią…septyniasdešimtą…

Tarytum tie po vieną pasitaikantys pinigėliai užstotų didįjį kelią, iš jo išvestų ar amžiams sustabdytų ir nepaleistų.

Taip, sustojęs pakelti – sugaišti minutėlę, po to dar minutėlę už pinigėlį pirkdamas vandens ir duonos. Po to dar kelias minutes prisėdęs atsigerti ir pavalgyti. Gali būti, kad taip begaištant būsi užkalbintas ir užtruksi valandėlę plepėdamas. Bet…gal pašnekovas taps pakeleiviu, gal pasiūlys patvaresnius batus, o gal parodys trumpesnį kelią. O gal iš to pokalbio nebus jokios asmeninės naudos tik pašnekovo nuotaikos ir vienatvės praskaidrinimas.

Niekada iki galo negali žinoti kas nutiks sustojus ir kiek užtruksi…

Bet juk keliaudamas be pinigėlių alkanas ir ištroškęs taip pat nebūsi greitas. Valgyti ir gerti mums visiems reikia, todėl neišvengiamai imsi dairytis šaltinio. Vadinasi atitrauksi žvilgsnį nuo didžiojo tikslo. Be pinigėlių tai, ko ieškosi, gausi ne taip greit ir ne lengvai. Įgysi bado bei troškulio baimę. Kelionė link tikslo taps bado, troškulio, desperatiškų šaltinio paieškų ir kančios sinonimu.

Ir tokiu atveju labai tikėtiną, kad kaip tą sau skirtąją kasyklą priimsi pirmą pakelėje pasitaikiusį šaltinį. Čiupsi, įsikibsi ir nebepaleisi. Į kelią daugiau nesileisi. Juk kelias = kančia.

O kaip būtų leidžiant sau sugaišti ir pakelti vieną pinigėlį?

Tikėtina, kad atsirastų ramybė ir tikėjimas, jog kelyje visuomet pasitaikys įvairių galimybių, visuomet sutiksi žmonių, su kuriais galėsi kalbėtis, tartis, bendrauti ar tiesiog būti.

Tikėtina, kad nepatyręs troškulio, bado, šalčio, vienatvės, t.y. neįgijęs baimių, galėsi kas kartą ramiai apsidairyti ir nuspręsti: „Ar noriu čia būti ir šitą valgyti bei gerti amžinai?”. Jei ne – keliausi. Jei nežinai – pabūsi kurį laiką, kol sužinosi. Bet visuomet drąsiai paleisi tai, ką turi ir leisiesi į kelią su tikėjimu, kad jame rasi pinigėlių, t.y. mažų galimybių, kurios pagirdys ir pamaitins, o po to išlydės ieškoti tos didelės ir vienintelės aukso kasyklos.

Linkėjimai proziški šį kartą :)
Vilma


0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *