Vestuvės su pačiu savimi.

Penktadienis. Norisi kažkaip iš esmės pasisakyti, kažko palinkėti, kažką gražaus į ateinančias porą dienų įdėti. Norisi, kad šios ateinančios dienos būtų didelės ir didingos.

Bet ir ta, ir ana, ir kita – visos mintys ne tokios. Kuo skiriasi savaitgalis ir ne savaitgalis? Kas didelio, kitokio, kitaip gali nutikti? Na gerai, kažkam vestuvės, jos dažniausiai savaitgalį. O kas dar didelio ir didingo būna savaitgalį ir nebūna kitomis dienomis? – Nesugalvoju…

Kad jau savaitgalis vestuvių metas, gal tuomet ženijamės su savo troškimais, svajonėmis, godonėmis? Gal imam ir pasakom TAIP tam, ko trokštam? Ir nuo „Taip” momento gyvename su tuo oficialiai: sprendžiam sunkumus, išgyvenam džiaugsmus, ieškom atsakymų, kelių, būdų, kartais norim viską mesti ir išeiti kažkur kitur ar viską pradėti iš naujo, bet nusiraminam, susiimam ir bandom dar ir dar kartą. Nes kai tikrai „prieš altorių” pasakai „TAIP” – na negali kitą dieną su tuo negyventi, dėl to nesistengti ar mesti pirmam sunkumui ar įdomumui iš šono atsiradus.