Supykti, susierzinti, kažkuo nepasitenkinti, pasipiktinti, pasisiaubėti – kažką neigiamo kito atžvilgiu pajusti pasitaiko kiekvienam. Bet ne kiekvienas iš pykčio išeina su asmeninio tobulėjimo idėjomis. Taip, taip. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog kažkas kitas elgiasi „nederamai“, bet pasigilinę atidžiau tame nederamume dažnai galime atrasti žinutę skirtą sau. Ir ne, šį kartą nekalbėsime apie praeitį, praeities šmėklas, traumas ar baimes. Kalbėsime apie dabartį 🙂

Mes svajojame vieną dieną rasti, o dar geriau – laimėti, pinigų krūvą. Na gerai, rasti aukso kasyklą mus taip pat tenkintų. Bet retas kuris iškeliavęs ieškoti didžiosios kasyklos, varginasi pakelti pakeliui rastą vieną pinigėlį, po to kitą, trečią…septyniasdešimtą… Tarytum tie po vieną pasitaikantys pinigėliai užstotų didįjį kelią, iš jo išvestų ar amžiams sustabdytų ir nepaleistų.

Penktadienis. Norisi kažkaip iš esmės pasisakyti, kažko palinkėti, kažką gražaus į ateinančias porą dienų įdėti. Norisi, kad šios ateinančios dienos būtų didelės ir didingos. Bet ir ta, ir ana, ir kita – visos mintys ne tokios. Kuo skiriasi savaitgalis ir ne savaitgalis? Kas didelio, kitokio, kitaip gali nutikti? Na gerai, kažkam vestuvės, jos dažniausiai savaitgalį. O kas dar didelio ir didingo būna savaitgalį ir nebūna kitomis dienomis? – Nesugalvoju…

Taip jau yra, kad daugybę vidutinio amžiaus (aha, vidutinio amžiaus, nes jei vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 70 m., tai 30-40 m. yra pats tas vidutinis / vidurinis amžius) piliečių kamuoja sunkus ir prasmingas klausimas: „Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką noriu veikti? Ką man lemta veikti?“. Šis klausimas gali išvesti iš proto, nuvesti į barą, naktį pabelsti į geriausio draugo duris, palydėti pas psichologą, psichiatrą, savęs atradimo ar nušvitimo trenerį, atverti bažnyčios duris, sukrauti kuprinę kelionei aplink pasaulį ir t.t. ir t.t. Šis klausimas tarsi apsėdimas veda ten kažkur, kur

Tobulai. Poetiškai. Įkvepiančiai. Štai taip mintis sudėliojo Henrikas Radauskas eilėraštyje „Dainos gimimas“ (žr. žemiau). Tam, kad blog’as / tinklaraštis įkvėptų kitus, tam, kad kiti jame kažką rastų – visai nereikia kažkuo tapti ar kažkaip ypatingai „tautos vesti“. Pakanka tokiam, koks esi, įsitaisyti paprastoje vietoje (kad ir po medžiu) ir nuo širdies pasakoti istoriją apie tai, ką matai. Paminėti, ką darai su tuo, ką matai, ką dar galima daryti, bet tu nedarai. Kas patinka. Kas ne. Pasidalinti, kas padeda kasdienybėje.

Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka… Šią frazę iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščio pasirinkau kaip tą, kuri geriausiai atspindi šio tinklaraščio esmę. O esmė paprasta – duoti. Daug. Visko: žinių, patarimų, asmeninės nuomonės, patyrimų, savęs, laiko, idėjų… Taip pat išklausyti, išgirsti, pabarti, pasipiktinti… Ir viską daryti nuoširdžiai. Todėl mažų mažiausiai, ką privalau padaryti, tai pasidalinti visu eilėraščiu.

Viena pagrindinių tinklaraščio rašytojus kamuojančių „bėdų“ yra laikas. Kur jo rasti? Savo dienotvarkėje / savaitvarkėje BŪTINAI! suplanuoti tikslų kada ir tikslų kiek. Per mažai laiko skirti, rašyti tik prabėgom, tik greit greit nepavyks. Š… gausis. Skirti daug bet ne konkretaus laiko taip pat ne išeitis. Kai esi numatęs, kad parašysi kažkada ir tam skirsi tiek laiko, kiek tik reikės, tikėtina, kad rašysi labai mažai kada ir su labai didele kančia bei noru parašyti gyvenimo straipsnį.

Viena pagrindinių tinklaraščio rašytojus kamuojančių „bėdų“ yra laikas. Kur jo rasti? Savo dienotvarkėje / savaitvarkėje BŪTINAI! suplanuoti tikslų kada ir tikslų kiek. Per mažai laiko skirti, rašyti tik prabėgom, tik greit greit nepavyks. Š… gausis. Skirti daug bet ne konkretaus laiko taip pat ne išeitis. Kai esi numatęs, kad parašysi kažkada ir tam skirsi tiek laiko, kiek tik reikės, tikėtina, kad rašysi labai retai ir su labai didele kančia bei noru parašyti gyvenimo straipsnį.

Reguliarus – [lot. regularis — taisyklingas], tolygiai ir taisyklingai vykstantis, pasikartojantis, taisyklingas, pagrįstas taisyklėmis, dėsniais, sistema, turintis pastovią organizaciją, nuolatinis. – Taip reguliarumą apibūdina žodynas. Ar viso šito reikia blog’ui, facebook ar kokiam kitam asmeniniam puslapiui? Mes šaukte šaukiame: TAIP! TAIP! TAIP! – Būtinai reikia! Tiesa yra ta, kad blog’inti gana dažnai pradedama tam, kad pajusti laisvę daryti taip, kaip nori, būti be taisyklių, t.y. su savo taisyklėmis. Noriu darau – nenoriu nedarau. Noriu taip – o dabar gal kitaip. Truputį apie vieną – o šiandien apie kitą…

Dar ne taip seniai buvo manoma, kad nubėgti mylią (1,6 km) per mažiau nei 4 min. yra neįmanoma. Gydytojai ir mokslininkai teigė, kad tas, kuris bandys, taip ir mirs bandydamas. 1954 m. Roger Bannister peržengė 4 min. ribą ir sulaužė visų įsitikinimą apie tai, kas yra įmanoma, o kas ne. Praėjus metams po šios pergalės dar 37 bėgikai įveikė 4 min. ribą. Praėjus dviems – dar 300.

1 2 Page 1 of 2